Pal. J. Matulaičio
Šeimos pagalbos centras
2015 metų šeimų vasaros stovykla “ Gyvenimą pašvęsti… Kam?”

Ar dažnai susimąstome, kad gyvenimą reikia švęsti? Kad jis mums dovanotas. Tiesiog… dovanotas. Ir jeigu šios dovanos autorius – mūsų Kūrėjas, kaip Jis kviečia mane gyvenimą švęsti? O gal Jis kviečia mane šį gyvenimą Jam pašvęsti? Ir kaip aš asmeniškai galėčiau tai padaryti? Šiuos ir kitus klausimus rūpėjo pagvildenti mūsų šių metų šeimų vasaros stovykloje.

Popiežiui Pranciškui 2015 metus paskelbus Pašvęstojo gyvenimo metais, abejonių neliko, kad būtų svarbu sudaryti šeimoms galimybę prisiliesti prie tų asmenų, kurie ypatingu būdu save pašvenčia Viešpačiui. Kurie tyliai, nematomai ir negirdimai meldžiasi už pasaulį ir taiką, kurie labai daug kuo prisideda prie bažnyčios palaikymo (yra labai svarbi jos dalis) bei įvairių socialinių projektų ir  įvairaus amžiaus žmonių dvasinio palydėjimo bei ugdymo. Labai gerai suprantame, kad mes, šeimos, taip pat esame kviečiamos gyvenimą (pa)švęsti, neišsigąstant kančios ir išmėgimimų, kurie mus ištinka šioje žemiškoje kelionėje, ir tuo pačiu esame raginami panašėti į mūsų Mokytoją. Dar labai knietėjo sužinoti, ką Biblija kalba apie šventumą, kokiu būdu Dievas kalba apie tai žmonijai?

Kai atvykome į stovyklavietę, pagavo toks jausmas tarsi vakar čia būtume buvę. Jau viskas tapo sava, pažįstama. Šiemet stovykloje susirinkome 282 asmenys, virš 60 – ties šeimų, kurios atsivežė 143 vaikučius. Savanoriams, kurių buvo virš 20 – ties,  tikrai buvo ką veikti…

Jau įprasta tapo, kad stovykloje didesnė dienos dalis skiriama renginiams, atliepiantiems stovyklos temą. Pašvęstasis gyvenimas…Kas tai? Įžanginėje konferencijoje monsinjoras Žydrūnas Vabuolas mums labai taikliai atskyrė, kas yra pašvęstasis gyvenimas bendrąja (plačiąja) prasme ir kas yra ypatingas pašaukimas (specifine) prasme. Pastarajam Dievas kviečia tik kai kuriuos asmenis labai tiesiogiai – palikti viską ir sekti Kristumi. Daugybė šventųjų išgirdo ir atsiliepė į šį kvietimą. Kunigas Žydrūnas mums priminė vienuolynų gimimo ir jų vystymosi bei jų kaitos istoriją. Bet kilo klausimas, o kas gi mums, pasauliečiams, iš to? Ko galime pasimokyti? “- Tai, kuo vienuoliai gyvena tiesiogiai, mes krikščionys, gyvename analogiškai”, – kalbėjo kunigas Žydrūnas. Jeigu bet kuris krikščionis pirmoje vietoje raginamas rūpintis Dangaus karalyste, tai vienuoliai rūpinasi vien tik Dievo karalystės plitimu pasaulyje; jei pasauliečiai raginami neprisirišti prie žemiškų dalykų, jie (vienuoliai) gyvena, visiškai neturėdami asmeninės nuosavybės (viskas yra bendra). Tai liečia ir kitus dalykus, kuriuos jie praktikuoja kaip pirmąjį pažadą – neturtą. Antrasis vienuolių pažadas – klusnumas. Vienuoliai žingsnio negali žengti be vienuolyno vyresniojo leidimo. Mes gi pasaulyje gyvendami dažnai esami gundomi patys nuspręsti, kas yra gera, kas ne. Trečiasis pažadas – skaistumas. Jie tuo gyvena tiesiogiai, mes – analogiškai: esame raginami skaisčiai žvelgti į brolį/sesę, siekiant ne išnaudoti, bet dovanotis. Monsinjoras Žydrūnas ragino krikščioniškas šeimas nebijoti ir leisti savo vaikus stoti į vienuolynus ir kunigų seminarijąs, jeigu tik jie išgirsta dvasioje tokį paraginimą, nes kitame pašaukime, tikėtina, jie nebus tokie laimingi.

Kadangi šie metai yra jubiliejiniai basųjų karmelitų bendruomenei (sukanka 500 metų nuo Teresės Avilietės, Karmelio bendruomenės reformatorės, Bažnyčios mokytojos gimimo), labai norėjosi gyvai stovykloje išgirsti ką nors iš sesučių karmeličių. Į mūsų kvietimą mielai atsiliepė sesuo Rozana, Aušros vartų Mergelės Marijos ir šv. Teresėlės bendruomenės vyresnioji. Ji mums priminė, kad visi mes esame vienas kūnas. Esame vieni dėl kitų. Tikslas – tarnauti Dievui ir tapti panašiu į Jį. Karmelitai gyvena pranašo Elijo charisma – degti uolumu vieninteliam Dievui, Izraelio Dievui. Škaplierius, kurį nešioja karmelitai pasauliečiai yra Šv. Mergelės Marijos, Karmelio karalienės, globos ženklas ir šios karalienės grožis apakino šv. Simoną. Nuo tada išplito pamaldumas į Karmelio kalno karalienę. Sesuo Rozana antrojoje konferencijoje kalbėjo apie tai, kad Dievas keliauja su mumis kartu, o ne kažkur ramiai sau ilsisi. Sesutė dalijosi savo bendruomenės gimimo Lietuvoje patirtimi ir mokė kaip atpažinti Dievo kalbėjimą kasdienybėje, ko Dievas nori iš manęs? Ir nebūtinai tai bus lengvi dalykai ir man malonūs. Stovyklos dalyviai gavo užduotis atpažinti Dievo veikimą savo gyvenime ir pamąstyti, kur ateityje turiu kreipti savo dėmesį, kad geriau suvokčiau Dievo valią man. Vakare bendruomenė vieni už kitus meldėsi užtarimo malda, ir tai buvo labai stipri patirtis ir naujovė stovykloje visiems: ir tiems, kurie praktikuoja nuolatinę maldą, ir tiems, kas prašė užtarimo maldos.

Kunigas Algis Akelaitis leido mums prisiliesti ir patyrinėti Šv. Rašto vingius per Jobo istoriją ir Koheleto knygą. Ne vieno klausytojo širdį užplūdo įvairiausi prieštaringi jausmai. Ne vienas iš mūsų savo gyvenime daugybę dalykų yra perklausęs ir vis dar turi daugybę neatsakytų klausimų. Žmogui neduota perprasti Dievo minties, nors mums, krikčionims, Viešpats yra šiek tiek palengvinęs užduotį, atsiųsdamas savo sūnų Jėzų Kristų. Grupelėse kilo gyvos diskusijos, pasidalijimai gyvojo Dievo veikimo patirtimi, o vakare žiūrėjome kino filmą, šiuolaikinę Jobo istoriją – “A Serious Man” (“Rimtas žmogus”). Tikriausiai, po jo kilo daugiau klausimų nei atsakymų, bet kas gi iš žmonių giminės turi visus atsakymus?!

Tikra dovana visai stovyklai buvo šeima iš Kauno Vaidilė ir Dainius Šumskai. Jie mums pristatė dvi šventąsias šeimas: šv. Teresėlės tėvelius Zeliją ir Liudviką Martenus, kurie šį rudenį bus skelbiami šventaisiais. Ir kita šeima, XXI amžiaus šventoji Gianna Beretta Molla ir jos vyras Petro Molla. 1994 m. Popiežius Jonas Paulius II paskelbė šią moterį palaimintąja, o 2004 m. – šventąja. Jos gyvenimo istorija yra tikrasis, pilnas atsidavimo savo šeimos pašaukimui išpildymas, radikalus savo gyvybės paaukojimas vardan kito. Matėme filmuotą medžiagą apie Giannos ir Petro, meilės istoriją, girdėjome jos vyro, dukters liudijimus, buvo skaitomi jų meilės laiškai. Iš tiesų labai jaudinančios istorijos, labai įkvepiančios ir viltingos – Bažnyčia pripažįsta, kad tapti šventaisiais galima ir šeimoje. Manau, ne vienas iš mūsų pažįstame šeimų, kurios tyliai ramiai triūsia atsakingame meilės fronte. Begalinis atsidavimas šeimai, išmintinga meilė, įkvepiantis darbštumas ir net pasiaukojimas būdingi daugeliui ir mūsų bendruomenės šeimų, o laikas, nugyventas kartu (tarkim 40 metų) daro jas išskirtinai tvarias bet kokiems mados vėjams. Būtent tokios šeimos, Felikso ir Teresės Staišiūnų, liudijimą mes ir girdėjome stovykloje. Jų meilės istorija, pagarba vienas kitam, būrelis anūkų – tikras įkvėpimas ir padrąsinimas jaunoms šeimoms.

Koks komfortas visos stovyklos metu turėti savo tarpe bent vieną kunigą ar vienuolę/į. Šįkart mums tiktai pasisekė: tie stovyklautojai, kurie norėjo, galėjo ilgėliau pasikalbėti su jais dvasiniais klausimais. Kunigų Žydrūno ir Algio dėka ketvirtadienį galėjome švęsti Susitaikymo pamaldas bei adoruoti Viešpatį dieną ir naktį.

Esame taip pat dėkingi Lietuvos automobilių kelių direkcijai už galimybę dar kartą prisiminti apie saugaus eismo sąlygas mūsų keliuose. Galėjome fiziškai išmėginti, koks smūgis ištinka trenkiantis į sieną, lekiant automobiliu 30 km/val. greičiu arba koks jausmas, kai automobilis  verčiasi  aukštyn ratais. Mažieji galėjo pamatyti filmuotą medžiagą apie situacijas, kurios gali ištikti keliuose, o suaugusieji turėjome valandą trukusį saugaus eismo instruktažą. Išties buvo naudinga.

Laisvu nuo užsiėmimų laiku buvo galimybė moterims sudalyvauti meno terapijos užsiėmimuose, kuriuos vedė Gintrė Jonutienė ir kūno judesio terapijos užsiėmimuose, kuriems pirmuoju smuiku grojo Vėjūnė Gota. Vėliau Vėjūnė kartu su Aiste ir Nora talentų vakaro metu parodė puikią šiuolaikinio šokio sceninę kompoziciją. Taip nuostabu, kad mamos, auginančios 3 – 4 vaikus, moka pasirūpinti ir savo emociniais poreikiais. Na, o vyrai, žinoma, žaidė krepšinį ir tinklinį. Vaikams buvo irgi organizuoti turnyrai, tradicinis “Vilkolakis” ir kita jų užimtumo programa. Šios stovyklos naujovė – du vakarai, kai šeimos galėjo dalyvauti protmūšyje. Mūsų vyrai – Gytis Normantas, Tadas Ūselis ir Valdas Zajančkauskas tikrai įdėjo nemaža triūso, kol paruošė klausimus komandoms. Jiems talkino žmonos – Milda, Laura ir Ineta (kaipgi, be jų?!) ir komisijos nariai. Nepamiršome ir bendro Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Vieno vakaro metu Milda Valančiauskienė labai patraukliai mums pristatė Mykolo Kleopo Oginskio asmenybę. Šiemet Lietuva mini 250 –ąsias jo gimimo metines. Sužinojome daug įvairių šios asmenybės gyvenimo vingių, susipažinome su jo įvairiapusiškais talentais. Dar viena tradicija tampa stovykloje švęsti Krikšto arba Santuokos Sakramento atnaujinimo iškilmes. Šįkart Šv. Mišių metu monsinjoras Žydrūnas palaimino 15 metų santuokoje gyvenančius Aldarą ir Liną Stonius. Visa bendruomenė kartu meldėsi ir dėkojo Dievui už jų bendrą gyvenimą.

Šeštadienį vakare mūsų laukė talentų vakaras, kurį mums šiemet suorganizavo ir pravedė savanoriai. Jie sugebėjo sukurti tikrai pakilią nuotaiką ne tik sceniniais įvaizdžiais, bet ir turiniu, nes talentų mes turime tikrai įspūdingų. O po to buvo šokiai, į kuriuos prie jaunimo mielai prisijungė jų tėčiai ir mamos. Tądien stovykloje vienos mūsų bendruomenės šeimos (Vilmos ir Gilberto Statkų) lydima viešėjo mūsų Pal.J. Matulaičio bendruomenės globojama šeima iš Irako. Apie šią Vilniaus Arkivyskupijos prisiimtą užduotį kalbėjo Vilniaus Carito direktorius Linas Kukuraitis. Mūsų bendruomenės nariai buvo kviečiami padėti šiai šeimai integruotis į mūsų šalies gyvenimą.

Sekmadienį visi dar rinkomės į grupeles, kalbėjome apie tai, kad gera mums čia būti, bet laikas leistis nuo Taboro kalno ir eiti į pasaulį. Kunigo Algio paraginta ne viena šeima pasiryžo nuodugniau skaityti Šv. Raštą ir labiau gilintis į tikėjimo tiesas. Dalis naujokų, kurie tokioje stovykloje buvo pirmąkart, klausinėjo, kaip galima būtų įsijungti į “Darnos” šeimų klubą, ar šią programą galima būtų parsivežti į kitus Lietuvos miestelius? Išvažiuojame geresni, jautresni, labiau mylintys, labiau tikintys ir pasitikintys.

Esame dėkingi Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos fondui, Privačios ligoninės ir poliklinikos “Kardiolita” kolektyvui,  Pal.J. Matulaičio parapijai už suteiktą paramą, organizuojant šią stovyklą.

Ar susitiksime kitąmet?..Tikėkime.

Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro šeimų konsultantė

Nijolė Kukuraitienė

 

"Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisim ir apsigyvensim." Jn 14,23