Pal. J. Matulaičio
Šeimos pagalbos centras
Šeimų stovykla

 

Kas yra tikrasis gailestingumas?

Ruduo dar alsuoja vasara, todėl lengva ir gera prisiminti ir mūsų parapijos šeimų vasaros stovyklą, kuri šiemet vyko rugpjūčio 15 – 20 dienomis mūsų pamėgtoje vietoje prie Bebrusų ežero, Molėtų rajone. Stovykla šįkart buvo išskirtinė tuo, kad į ją suvažiavo daug jaunų, dar nėkart čia nebuvusių šeimų. Tai mums leidžia daryti prielaidą, jog šeimų bendruomenė atsinaujina, vyksta kartų kaita, gyvybės ratas nesustabdomai sukasi.

„Gailestingi kaip Tėvas“ – tokia buvo pagrindinė šiemetinės mūsų parapijos organizuotos šeimų vasaros stovyklos tema.  Šiemet išties dažnai skamba žodis gailestingumas. Ar pažįstame Tėvą kaip gailestingą? Kas yra tikrasis gailestingumas? Kokio gailestingumo šiandien reikia mums asmeniškai ir visai Lietuvai? Stovykloje šiuos klausimus mums padėjo atverti kunigai Kęstutis Dvareckas, kunigas Mozė ir Vilniaus Carito direktorius Linas Kukuraitis.

„Gailestingumas yra duoti ne tai, ko kitas nori, bet tai, ko jam reikia labiausiai“, – pradėjo kunigas Kęstutis.  Ko mes labiausiai stokojame? Meilės, tikro rūpesčio kitu žmogumi. Lektorius perbėgo per 3 labai svarbias mūsų gyvenimo realybes – pinigus, laiką ir sveikatą. Kaupdami pinigus, galime prarasti santykius ir atvirkščiai – pusryčiai ant mamos, tėčio ar senelės kelių mažyliui yra tikrai brangiau nei dviratukas. Dažniausiai pristingame laiko tam, kas labai svarbu, kas yra tikra. „Neturiu laiko“, – melagingas pasiteisinimas. Tiksliau būtų: „Man nerūpi“. Net kai kurie kunigai bijo „užsikrėsti“ jūsų sunkumais, siunčia į Caritą arba pas psichologus. Šv. Rašte parašyta: geriau be kojos ir rankos į dangų, nei sveikam į pragarą. Žmonės, prisipildę Jėzaus meile, sekantys Juo, tie, kuriems rūpi kitas, yra džiugesni, gyvybingesni, nei tie senukai, kurie dienų dienas rymo ant palangių ir apkalba kaimynus. Kunigas Kęstutis Viešpaties gailestingumą mums išskleidė, pravesdamas mus per visas Kryžiaus kelio stotis, susiedamas jas su mūsų kasdienybe. Pvz. pirmoji stotis – Žmogaus teismas. Kaip dažnai mes sakome: „Ką žmonės pagalvos?!“ Jėzus nepaisė to. Jam svarbiausia buvo įvykdyti Dievo valią – parodyti išganymo ir išsilaisvinimo iš nuodėmės vergijos kelią. Kartais tam, kad žmogus sveiktų ir išsivaduotų iš visokių iliuzijų apie save, reikia karčių tiesos piliulių. Ir tai ir bus tikrasis gailestingumas.

Mūsų gyvenimo kryžius nėra bausmė, bet galimybė tapti žmonėmis, kokiais mus Dievas sukūrė ir kokiais mus nori matyti. Už tai mokėsime kainą – būsime atmesti, nesuprasti pačių artimiausiųjų. Simonas Kirėnietis, svetimas, padėjęs panešti Jėzaus naštą, atsiverčia, įtiki. Kaip dažnai mus gelbsti būtent svetimi… Veronika… Mažas, atrodo, nereikšmingas gestas – nušluostyta ašara – mus moko tyliai ramiai daryti mažus gerus darbus. „Motina Teresė iš Kalkutos (dabar jau šventoji) sako: „Skelbkit Dievo meilę žmonėms, žodžius naudodami tik kraštutiniu atveju“.

Labai pradžiugome, galėdami stovykloje pamatyti, susitikti su kunigu Moze, kuris šiuo metu studijuoja Bibliją Romoje. Koks visiškai kitoks nei žmogaus įsivaizduojamas yra Viešpaties gailestingumas, kunigas mums atskleidė, išskleisdamas Jėzaus Kalno pamokslą. Palaiminti turintys vargdienio dvasią. Tai – daugiau negu ekonominis vargingumas. Kitais žodžiais tariant – palaiminti alkstantys Dievo ir kito žmogaus. Tai – pretenzijų neturėjimas, žinojimas, kad be Kito/kito neišgyvensi. Tas, kuris linkęs būti kažkuo, linkęs susireikšminti – priešingybė vargšui. O elgeta nebūtinai alksta Dievo. Jam reikia pinigų, maisto, gėrimo. Koks atpildas laukia turintiems vargdienio dvasią? „…jų yra dangaus karalystė“, – Mt 4, 3. Santykis su Dievu – tai yra didysis atpildas, esmių esmė. „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti“, Mt 4,4. Liūdesys – ne vien emocija. Žmogus šaukiasi Dievo, o Dievas delsia…Tie, kurie išsiilgę Dievo, turėtų laukti pasaulio pabaigos, laukti galutinio Viešpaties išganymo, kuomet jie bus išvaduoti iš nuodėmės vergovės, išnyks visi santykių susipainiojimai ir bus nušluostyta kiekviena ašara“. Šių žmonių liūdesys ateina iš suvokimo, koks milžiniškas skirtumas, tarp to, kaip turėtų būti pagal Dievo planą ir to, kaip yra iš tikrųjų. Dievo pažadas liūdintiems – jie bus paguosti. Jie  jau dabar gauna viltį, kad blogis, kurį mato pasaulyje, su kuriuo kasdien susiduria – ne paskutinis Dievo žodis. Palaiminti romieji…Kuklumas, taikingumas, nuolankumas, išskirtinių sąlygų sau atsisakymas, atsisakymas būti „Kažkuo“. Priešingybė tam – kietumas, grubumas, arogancija, smurtas. Romieji suvokia, kad jie jau turi Dievą ir nieko daugiau jiems nereikia. Jie ieško Dievo valios ir išsižada savo. Dykumoje gundomas Jėzus,  nepasidavė šėtono siūlymams būti visagaliu. Romieji nepriklauso šiai žemei, visos teisės į juos yra Dievo. Tuo tarpu mes dažnai puolame į mainų santykius: aš padarysiu, o tada…Palaiminti trokštantys teisumo…Teisus tas, kuris supranta, ko nori Dievas. Jo gailestingumą rodomą mums, mes nematuodami, be saiko turime rodyti kitiems. Evangelija nėra lengvas kąsnis, nėra tyrelė kūdikiams, – pabrėžė kunigas Mozė, – Esam pavargę nuo įvairių saldiklių, Evangelija reikia gyvent ištikrųjų! Atpildas teisiesiems – sotumas – amžinybės, pilnatvės simbolis. Pervedęs mus visais palaiminimų labirintais, kunigas Mozė paragino: „ – Ieškokite šiuose palainimuose savęs“.

Šalia teologinių konferencijų, stovyklos dalyviai turėjo galimybę prisiliesti prie psichologinio žmogaus lygmens, drauge su Vaida Platkevičiūte, psichologe, tyrinėdami savo pyktį. Kartu su teorinėmis žiniomis lektorė pasiūlė ir keletą judesio terapijos užsiėmimų. Elena Kosaitė Čypienė ir Kęstutis Čypas, šeimų klubo „Darna“ vadovai, T. Kentenicho šeimų pedagogikos absolventai, labai įdomiai, labai subtiliai kalbėjo apie skaistumą tarp vyro ir moters. Raudona gija ėjusi per jų pranešimą buvo – skaistus žvilgsnis į savo mylimąjį mažina mano egoizmą, irzlumą, leidžia save labiau dovanoti, tikslu tampa kitas asmuo, jo gėris, o ne pats lytinis aktas.

Linas Kukuraitis pasidalijo savo įžvalgomis apie tai, kokio gailestingumo esame reikalingi Lietuvoje? Jo pranešimas buvo labai iliustratyvus, akivaizdžiai rodantis, kaip labai pasidalijusi yra mūsų visuomenė, kokios didelės žirklės yra tarp turtingųjų ir vargšų. Jis konstatavo, kad mūsų visuomenės sandara branduolinė (šeima, giminės rūpinasi saviškiais). Todėl yra stiprios šeimos ir silpnos. Tuo tarpu labiau laimingos yra tos šalys, kurių visuomenės sandara yra tinklinė, joje daugiau solidarumo ir rūpesčio vienų kitais. Mes, krikščionys, vykdydami Jėzaus priesaką – „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje…“ Jn, 17,21, – nuolatos turim budėti, kad netaptume papiktinimu mažutėliams, nevengdami prabangos ženklų, kad nepraeitume pro išmaldos prašantį, neužkalbinę jo, nepasiduodami pagundai užsimerkti, nematyti, teisinantis laiko neturėjimu, nes anot kunigo Kęstučio tai tolygu – „Man nerūpi!”. Linas paragino išeiti iš savo komforto zonos ir nors sekmadieniais, po Šv. Mišių pakalbinti nepažįstamą šeimą, senutę ar senuką, pasidomėti jo gyvenimu, kartu išgerti arbatos ir nors tokiu būdu kurti bendrystę.

Šiemet popietiniame laike ir vakarais mūsų svečiais buvo Lietuvos šaulių sąjungos atstovai. Jie supažindino ir tėvelius, ir vaikus, kaip elgtis, iškilus ekstremaliai situacijai, užklupus audrai, kilus gaisrui ir pan. Vakare buvo organizuota šeimų estafetė su labai įdomiomis užduotimis.

Kaip ir pernai metais Gytis ir Milda Normantai, bei jaunos mūsų bendruomenės atstovės Elzė ir Radvilė Kukuraitytės bei Marija Normantaitė surengė šeimų grupelėms šaunų protmūšį. Neapsėjome ir be talentų vakaro. Jame savo išradingumu stebino Dževečkų ir Žekonių šeimos, savanoriai bei mažieji stovyklos dalyviai. Šeimų stovykloje nebuvo nė vieno, kuris nebūtų įsitraukęs į vienokią ar kitokią veiklą ar užduotį. Todėl girdėjome atsiliepimų, kad dar stovyklai nesibaigus, kai kurie pradeda svajoti į ją sugrįžti kitąmet.

Dėkojame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Immaculata fondo valdybai, Lietuvių Katalikų Religinės Šalpai, UAB “Kardiolita” ir UAB “Viva langai” kolektyvams, mūsų parapijai bei privatiems asmenims parėmusiems mūsų šeimų vasaros stovyklą.

Tikiu, kad grįžome iš stovyklos įgiję naujų draugų, pailsėję Viešpaties ir vieni kitų meilėje, o giesmės žodžius: „Gailestingumą mūs Viešpaties aš per amžius šlovinsiu!” pasiryžę paremti tikrais gailestingumo darbais.

Nijolė Kukuraitienė, šeimų konsultantė

"Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisim ir apsigyvensim." Jn 14,23